Vieno raktininko istorija: ne Šventas Petras, bet už durų nepaliks

Rojaus raktų sergėtojas, Šventas Petras, – tokias ir panašias šmaikščias replikas kartas nuo karto tenka išgirsti Rimantui Tolvaišai. Jis jau beveik 30 metų turi savo raktų dirbtuvėlę Kaune, prekybos miestelyje „Urmas“.

Laikui bėgant, kasdieniame gyvenimo vis rečiau tenka susidurti su amatininkais – žmogaus rankų darbą keičia masinė gamyba, išmanios staklės, 3D spausdintuvai, dirbtinis intelektas. Tačiau kol egzistuoja įprastiniai raktai, raktininko paslaugų prireikia nuolat. Jų prisireikia naujam šeimos nariui, nuomininkui, pametus ar tiesiog norint turėti atsarginį.

Pasak Rimanto, raktų namų durims paklausa išlieka panaši kaip ir prieš 30 metų. Tiesa, jie irgi tobulėja, darosi vis sudėtingesni.

„Daugėja rantelių, jie vis sudėtingesni. Kai kurių raktų išvis neįmanoma pagaminti. Didelis pokytis įvyko automobilinių raktų srityje. Dabar jų poreikis žymiai mažesnis, nes automobilių pramonėje jau kurį laiką naudojami programuojami raktai, tos geležėlės nebereikia“, – apie pokyčius pasakojo pašnekovas.

Dar vienas didesnis pokytis, kurį pastebėjo raktininkas – anksčiau ypač daug darbo būdavo rugsėjo mėnesį.

„Tikriausiai tai buvo susiję su tuo, kad vaikai pradėdavo eiti į mokyklą ir jiems reikėdavo savų raktų. Turbūt daugiau žmonių atvykdavo mokytis, gyventi, dirbti į miestą ir jiems taip pat reikėdavo raktų. Dabar vaikų ir mažiau, ir juos į mokyklą dažniau veža tėvai, kasmetinis gyventojų judėjimas į miestą turbūt irgi mažesnis“, – svarstė R. Tolvaiša.

Kas gi paskatino vyrą imtis tokio amato?

„Iki tol dirbau metalo tekintoju. Tai, kažkiek susijusios sritys. Tačiau ten sudėtingiau, sunkiau ir sveikata neleido daugiau darbuotis. Netrukus sulaukiau pasiūlymo padirbėti iš žmogaus, turinčio raktų dirbtuvę. Įsidarbinau, visko išmokau. Po kiek laiko savininkas išvyko į užsienį, o aš išsimokėjimo būdu perėmiau iš jo dirbtuvę su visa įranga“, – savo istoriją papasakojo Rimantas.

Dabar jo dirbtuvėje krenta į akis ant sienos kabanti didelė Žalgirio mūšio paveikslo reprodukcija. Gal Rimantas yra istorijos mėgėjas?

„Ne, tiesiog buvo tokia tuščia siena, badė akis. Kartą buvau Bagažinių turguje ir pamačiau šį paveikslą. Pagalvojau, kad idealiai man tiks ant sienos. Taip ir buvo“, – šypsodamasis pasakojo vyras.

Raktininko darbas reiškia, kad pastoviai tenka turėti reikalų ne tik su raktais, bet ir žmonėmis.

„Taip, turiu daug nuolatinių klientų. Jei keičiasi duris, spynas, ar kitais atvejais, prisimena ir po kelių metų, užeina. Būna, atneša rakto įspaudus, prašo padaryti, bet tuo neužsiimu. Na, ir žinoma – nuolat sulaukiu užklausimų pagaminti raktus nuo Dangaus vartų. Ir Šv. Petru pavadina ir Dangaus raktų sergėtoju“, – šypsojosi pašnekovas.

Raktininką rasite – Rytinė galerija, 10 salė.